Izabelė Švaraitė
Izabelė Švaraitė. Ginos Bei nuotrauka.
Sveiki, mano vardas Izabelė. Esu drovi, nuosaiki, miela, niekada su niekuo nesiginčiju, nebandau primesti savo nuomonės, myliu žmones ir gyvenimą… Gerai, užteks meluoti. O jei atvirai, tai apie save kalbėti ir pasakyti ką nors tikro be galo sunku. Viena, kaip save matai pati, antra, kaip tave vertina kiti, trečia, kokia iš tikrųjų esi. Tad absoliučiai teisingo vaizdo nesitikėkite.
Prie ko čia visa tai?
Šis tekstas – įžanginė ciklo „Teatro MI portretai“ dalis. Pasakosiu apie kiekvieną atsiverti panorusį mūsų teatro narį. Esame išprotėję, žavūs, drąsus ir baisiai ambicingi. Todėl ir panūdau supažindinti žiūrovus ( o ir ne tik juos) su Teatro MI nariais.
Galėčiau porinti apie tai, kad visa tai darau iš kažkokių geranoriškų paskatų, tačiau tai būtų tiesa tik iš dalies. Man pačiai labai įdomu susėsti ir pasikalbėti. Per įtemptas repeticijas, darbą skirtinguose spektakliuose, mamyčių, tėvelių ir kitokias „atostogas“ taip žmoniškai ir nepasišnekam. O, va, dabar turiu pretekstą.
Per visą savo gyvenimą dar nesutikau žmogaus, apie kurį nebūtų įmanoma parašyti romano. Vieni mane erzino, kiti žavėjo, į trečius iš viso nekreipiau dėmesio, bet KIEKVIENAS jų – su savomis istorijomis, rūpesčiais ir nesusipratimais. Todėl drąsiai galiu teigti, ir visai pagrįstai, kad mano susitikimai su Teatro MI nariais, pokalbiai ir pašnekovų mintys anaiptol nenusileidžia tiems, apie kuriuos skaitome įvairiuose naujienų svetainėse. Kaip aš tai pateikiau – čia jau kitas klausimas.
Tai štai, pradedu.
Amžinas jei…
Mane pažįstantieji, ko gero, ne kartą girdėjo dejuojant: „Jei būčiau…“ Vyras, rašytoja, knyga – neypatingai svarbu kas. Kartais iš tikro manau, kad apie save lengviau pasakoti per įvairias metaforas. Kukliau, nei tiesiog girtis.
Jei būčiau vyras (nieko bendro su A. Lasytės daina čia nėra), norėčiau būti Xavieru Dolanu. Ne vien todėl, kad klaikiai pavydžiu jo talento, ambicijų ir pasiekimų. Ant tėvų, pasaulio, nepavykusių atrankų supykęs paauglys spjovė ir sukūrė SAVO filmą, už kurį sulaukęs vos 20-ies buvo apdovanotas Kanuose. Jo ryžtas ir atkaklumas – štai ko iš X. Dolano reikėtų pasimokyti. Jau dabar galite išgirsti mane teigiant: „I knew him before he was cool…“ Tiesa, yra dar viena savybė, kurią, būdama vyru, iš jo perimčiau. Kam reikia, tas žino, kas ne – čia jau jų bėdos.
Jei kada nors patapčiau rašytoja, labiausiai norėčiau sukurti ką nors panašaus į eilėraštį „Howl“ („Šauksmas“).
Regėjau geriausius savo kartos protus sunaikintus beprotybės,
dvesiančius iš bado isteriškus nuogus,
besivelkančius juodukų kvartalais priešaušriu ieškančius pasiutusio
kaifo,
angelagalvius hipsterius, liepsningai trokštančius senovinio dieviško prisijungimo
prie žvaigždžių generatoriaus nakties mechanizmuose,
tuos, kurie skurde apiplyšę įdubusiom akim apsinešę sėdėjo ir rūkė vaiduokliškoj
butų be karšto vandens tamsoj, sklandė virš miesto stogų
kontempliuodami džiazą, […][1]
Džiaugčiausi, jog man būtų gimusios šios Alleno Ginsbergo eilutės. Ne dėl to, kad manyčiau, jog skursti, gerti, narkašintis ir matyti keistas vizijas yra kieta. Norėčiau, pagerbdama savo draugus, paimti jų skausmą, nuovargį, šėlą, gyvenimo džiazą, kūrybą ir beprotybę, sudėti į vieną išpažintį ir paleistį į pasaulį šį skandalingą manifestą. Na, dabar telieka tik dalintis mėgstamo eilėraščio ištraukomis.
Jei būčiau knyga, ant jos viršelio, ko gero, rėktų toks užrašas: „Gyvenimas yra š…. krūva, tačiau gyventi kartais tikrai gera“. Egzistuoja kažkokios keistos filosofinės tiesos, pasaulį matančios arba kaip vaizdą, arba kaip tekstą. Priklausydama antrajai kategorijai, į pagalbą pasitelkiau savo mokytojus, draugus ir bendražygius. Tam, jog vaizdas nebūtų toks vienpusis, paprašiau jų mane įsivaizduoti kaip knygą ir surašyti raktinius jos žodžius. Štai kuklios mano apklausos rezultatai (neredaguoti, kad ir kaip norėjosi):
Giedrė Pulokienė: skubantis triušiukas rausva nosyte (praeityje), knygas ryjanti skaitymo mašina, juoda spalva, padedanti atsiriboti nuo kvailių, gyvas nervas, Alisa, lengvai panyranti į vaizdinių pasaulį ( nereikia nei žolės);
Jonas Kupė: protas (o kas daryt, kai neturi įspūdingos krūtinės?), intelektas, atsakomybė, savarankiškumas, poezija (rimtai?), queer, kinas (tuos du sujungčiau), susikaustymas, menas, literatūra, pasivaikščiojimas (ne Ryčio Zemkausko), baras, bendrabutis, cinizmas, kritika, filosofija (:DDD), pastangos, emocionalumas, teatras, dosnumas, mentorius, mokslas, Vilnius, ambicija, laimė nelaimėje, žingeidumas, studijos, jūra, miškas, bohema (ypatingai tuomet, kai kiurksodavau bibliotekose), siekiamybė, susitikimas, pasikeitimas, feniksas, grybai, keramika, ugdymas;
Rūta Zuzevičiutė: hipochondrija, keramikiniai auskarai, #dohertystill4ever, šlepetės, suskilęs puodukas, #eminembirthday, baltas kibiras prie baltos sienos, languotos kelnės, ramunėlių kompresai, Telšiai, Grimo kambarys, Žurfakas, dienoraštis, atmintis, saugojimas, tikėjimas, ryžtas, varna (dėl meilės Gintarui Varnui), #Nidojlis;
Agnė Raščiūtė: atsidavimas, aistra, kova, akiplėšiškumas, mokymasis, meilė, protestas, LGBT vėliavos ženkliukas įsegtas į oficialų švarką (#straight but not narrow), priešinimasis, ruduo, gėlės plaukuose, kuodas, „liūdnos dienos megztinis“, grybų padažas, atvirumas, draugystė, bandymas pateisinti, savivertės žinojimas, atsiribojimas, griežtumas, šeimyniškumas.
Tai ar supratote, kokia aš iš tiesų?
[1] Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, ALELEN GINSBERG, Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai (kitos knygos, 2011)
Be autorės sutikimo platinti draudžiama.
